Atrėbutika Draugėjės veikla Kontakta Tėtolėnis

Skouda Žemaitiu draugėja
» Zemaitiu kalba 24/7
Vėlniaus žemaitiu draugėja
Nuorodos


Lankytojai: 50706.

Atrėbutika

Svarbiausia informacija apie Žemaitijos vėliavą

Kada atsirado Žemaitijos vėliava ir kaip ji iš tikrųjų atrodė, sunku pasakyti, nes nei viena neišliko.

Žalgirio mūšyje Žemaičių vėliavos dar nėra.

veliava1.gifNeturėjo vėliavos žemaičiai ir po keliolikos metų, kai vykdami į Konstanco bažnytinį susirinkimą prašė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą leisti naudoti jo heraldiką.

1528 m. kariuomenės surašyme minimi tik sričių vėliavininkai, pavyzdžiui, Vilkijos – Mykolas Stankevičius, Veliuonos – Mikna Rusteikovičius. 

Pirmą kartą oficialiai Žemaitijos vėliava buvo įvardinta 1565-1566 m. administracinės reformos laikotarpiu. Tada tebuvo pasakyta: "balta, raudoname lauke herbas". Tai buvo Žemaitijos žemės karinė vėliava, saugota, kaip aiškėja iš kitų faktų, dar iki reformos Lietuvos ižde. Neaišku, kada ji buvo pasiūta. Galbūt pirmųjų kariuomenės surašymų metu XVI a. pradžioje.

Žemaitijos vėliava iš iždo būdavo išnešama per kariuomenės surašymus, iškilmingus valdovų atvykimus į sostinę ir, žinoma, naudojama karo metu.

Šiek tiek daugiau duomenų apie Žemaitijos vėliavą 1578 m. pateikė Aleksandras Gvagninas, kuris tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir galėjo matyti ne vieną vėliavą. Jis rašo, kad Žemaitijos žemės vėliava, kurią žemaičiai naudoja karo metu, yra balta, turi, kaip ir vaivadijų vėliavos, du ragus arba uodegas. Vėliavoje raudoname lauke (skyde) vaizduojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas.

Lenkijos ir Lietuvos herbyno sudarytojas Bartošas Paprockis bene pirmasis 1584 m. užsiminė, kad Žemaitija naudoja raudoname lauke juodą lokį su balta grandine ant kaklo.

Bielskio kronikoje, kuri buvo išleista XVI a. pabaigoje, jau buvo tvirtinama, kad Žemaitijos baltos vėliavos vienoje pusėje vaizduojamas Lietuvos raitelis, kitoje – raudoname lauke juodas ant užpakalinių kojų stovintis lokys su balta grandine ant kaklo. Tas pačias žinias XVIII a. pirmoje pusėje pakartojo Kasparas Niesieckis.

veliava2.jpg1780 m. teologijos magistras Kantas Baginskis Žemaičių žemės aprašyme taip pat tvirtino, kad "Žemaitijos Kunigaikštystės vėliava vienoje pusėje turi herbą – juodą lokį su balta grandine, kitoje – raudoname lauke Vytį". Autorius gyrėsi, kad jis išvažinėjęs Žemaitiją skersai ir išilgai ir aprašęs visa tai, ką matęs. Labai abejotina, kad garbusis teologijos magistras būtų matęs Žemaitijos vėliavą. Jis turbūt apie ją sužinojo iš K. Niesieckio arba kitų XVIII a. autorių darbų.

Iš to, kas buvo pasakyta, galima teigti, kad Žemaitijos žemės, vėliau kunigaikštystės balta vėliava atsirado dar iki 1565-1566 m. administracinės reformos. Jos pagrindinėje pusėje, į dešinę nuo koto, paprastai buvo vaizduojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas, kitoje pusėje – Žemaitijos herbas. Galimas daiktas, kad kai kurių vėliavų abiejose pusėse raudoname skyde buvo išsiuvinėtas tik juodas lokys.

Baltas vėliavas Žemaitijoje naudojo tiek valstybės kariuomenė, tiek asmeniniai bajorų pulkai. 

Čartoriskių muziejuje Krokuvoje išliko žemaičių bajorų Volodkevičių balta vėliava su jų asmenine heraldika. Viena kita balta vėliava, XVII-XVIII a. pradžioje patekusi į Švediją, taip pat gali priklausyti Žemaitijai.

Baltą spalvą mėgo ir kitos žymios giminės. Lietuviškoji Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų šaka turėjo baltas vėliavas, kuriose vaizdavo juodą erelį.

Apskritai Lietuvos herbinės vėliavos nuo XVI a. antrosios pusės buvo trijų spalvų. Didžioji Kunigaikštystė, Vilniaus vaivadija ir jos pavietai turėjo raudonas, Lietuvos didysis etmonas, Trakų vaivadija ir jos pavietas – mėlynas, o Žemaitija – baltas vėliavas. Kadangi visų jų pagrindinėje pusėje buvo vaizduojamas valstybės herbas ir labai retai žemių herbai (Žemaitija viena iš nedaugelio), svarbiausias herbinių vėliavų skiriamasis bruožas buvo jų spalva. Galima tik spėlioti, kodėl žemaičiai pasirinko būtent baltą spalvą.

Heraldikoje balta spalva iš seno reiškė dorumą, teisingumą, nekaltumą, tai yra senovės lietuviams būdingas moralines savybes, kurių ypač pasigendame dabartiniais laikais. Ji taip pat buvo vandens, mėnulio ir kunigaikštysčių spalva.

XVI-XVII a. baltos spalvos reikšmė dar labiau išaugo, kai ji tapo žymių monarchijų atributas.

Baltas vėliavas turėjo Anglijos, Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos ir kitų kraštų karaliai.

Žinoma, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovai baltas vėliavas su juodu ereliu, kaip leninės priklausomybės simbolį, su didelėmis iškilmėmis įteikdavo Prūsijos kunigaikščiams.

Reikia prisiminti ir Simoną Daukantą, kuris rašė: “Kariauna, stodama į kovą, turėjo priešaky didelę baltą vėliavą, ant kurios buvęs skydas, pusiau perdalytas, viršutinėje pusėj geltoni, o apatinėje mėlyni laukai, geltonuosiuose laukuose karūna buvusi stati, o mėlynuosiuose aukštynoka. Kartais turėję baltą vėliavą, kurios skyde buvęs žmogus, besėdįs meškos galva, ant kurios vėliavos buvę išrašyti tie žodžiai: "Dieve kūrėjau, supyk ant pūstytojų, užtik juos". Šias žinias žymusis istorikas bus paėmęs arba tiesiog iš Prūsijos autorių – Kasparo Šiuco, Kristupo Hartknochto, Johano Voigto darbų, arba iš Teodoro Narbuto.

Vis dėlto jo minima balta vėliavų spalva, artima senovės lietuvių ir kitų baltų pasaulėžiūrai, gali būti atkeliavusi iš daug ankstyvesnių laikų, turėti senas istorines tradicijas.

Tai tik keli galimi baltos vėliavos atsiradimo keliai. Norint aiškiau į šį klausimą atsakyti, reikia daug platesnių ir išsamesnių Žemaitijos heraldikos studijų. 

Edmundas Rimša

Nuotraukose (iš viršaus į apačią):

Žemaitijos vėliava; Žemaitijos vėliava 1578 m.


ILIUSTRACIJA TIEMS, KAS NORI PASISIŪTI ŽEMAITIJOS VĖLIAVĄ

veliava_zem.jpg



Žemaitijos herbas atkurtas Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva. Lietuvos heraldikos komisija jį aprobavo 1994 m. liepos 21 d. (komisijos posėdžio protokolas Nr. 121). Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus padarė Klaipėdoje gyvenantis dailininkas Algis Kliševičius.

ISTORINIAI DUOMENYS

Išsamiau apie Žemaitijos herbą

Edmundas Rimša

Istorinėje literatūroje Žemaitijos arba Žemaitijos Kunigaikštystės herbo klausimas nepakankamai ištyrinėtas. Ypač neaiškus jo atsiradimo laikas ir kilmė.

Dažniausiai yra teigiama, kad jau XV a. pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto didžiajame ir majestotiniame antspauduose pavaizduota keturpėsčia meška yra Žemaitijos herbas.

Bene pirmasis šią versiją sukritikavo W. Semkowicz’ius. Jis tvirtino, kad Vytauto antspauduose esanti meška priklauso Kijevo žemei. Tačiau ir W. Semkowicz’ius suklydo.

Po karo A. Heymowski’s Briuselyje surado XV a. pirmosios pusės herbyną, kuriame prie minėtosios meškos buvo aiškiai įrašyta Smoleghne (Smolensko). Tą patį rodo visai neseniai paskelbti didžiųjų kunigaikščių Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto didieji antspaudai, kuriuose šalia meškos kaspinuose įrašyta, kad ji priklauso Smolenskui.

Taip pat aišku, kad XVI a. antroje pusėje Žemaitijos žemės vėliavos antroje pusėje buvo pavaizduota juoda meška. Ir ji, matyt, vėliavoje atsirado anksčiau, negu ją užfiksavo dabar turimi šaltiniai.

Nuo XVI a. Žemaitijos herbe beveik visada vaizduojama raudoname skyde juoda ant užpakalinių kojų stovinti meška su balta grandine ant kaklo. Vėliau ji pateko net į oficialiąją atributiką.

Pirmą kartą Žemaitijos meška Lietuvos valstybės didžiuosiuose antspauduose buvo pavaizduota 1669 m., tai yra Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikais ir nuo tada valstybinėje sfragistikoje išliko iki trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalinimo 1795 m.

Žemaitijos sfragistikoje meška atsirado tik XVIII a. antroje pusėje.

Manoma, kad Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus – meška). Jeigu taip, tai viena šioje versijoje neaišku, ar romėniškosios kilmės teorija paskatino šio herbo atsiradimą ir įsitvirtinimą Žemaičių žemėje, ar Žemaitijoje iki tol naudotas meškos simbolis Lietuvos metraštininkų buvo gudriai įpintas į legendinį pasakojimą.

Žemaitijos herbas tiek ikikarinėje Lietuvos Respublikoje, tiek dabar plačiai naudojamas viešajame gyvenime, įvairių Žemaitijos kultūrinių draugijų, meno kolektyvų, sportininkų ir pan.

Kadangi iki šiol nebuvo vieno etalono, tai vienur herbas piešiamas vienaip, kitur kitaip, įvairuoja ne tik kompozicija, bet ir spalvos. Dėl to Lietuvos heraldikos komisija pritarė Žemaičių kultūros draugijos pasiūlymui, kad būtų reglamentuotas ir oficialiai įteisintas šis heraldikos palikimas. Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus padarė dailininkas Algis Kliševičius. Juos Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1994 m. liepos 21 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 121).



© 2011 - 2017 Žemaičių kultūros draugija. Visos teisės saugomos.